- sumilti
- 2 sumìlti intr.
1. pradėti vienas kitą mylėti: Sumilo su kits kitu R368. Mudu su kits kitu didei sumìlova KII28. Bernas su merga sumìlo ir susižanijo J. Juodu tep sumìlo, kad niekas neperskirs Alk. Paaugo, tuoj ir sumìlo su bernuku – ir nesiskiria, reiks ženyt Gs. | refl.: Užaugę susimìlo ir susivedė Jrk82.
×2. (plg. l. zmilować się) pasigailėti: Sumilstąs yra prieš ... gailinčius DP477. Tolei Dievas nesumilo, kol varguoliai nesukilo (d.) Alvt.
nesumiltinai adv.: Nesumiltinai (orig. nesumiltinais) saituosna indest DP361. | refl. R, Vv: Susimilstu ant ko, pasigailiu SD134. Susimìlk, da pripilk, da vieną išgersiu JD1326. Susimilki, nebipilki, nebgaliu begerti D74. Ant manęs akmuo susimiltų, o tu nenori susimilti B. Jis meilyja ką gauti ir todėl stovi, kad susimiltum ant jo J. Susimilstąsis Dieve Mž112. Dievs mums susimilo Mž379. Jis manęs susimìlo KII52. Manęs ben kartą jau susimìlkit K.Donel. Kuris drin didės meilės savos ... susimilo ant mūsų DP48. Susimilst man, sūnau Dovydo DP113. Apie Dievo meilę, svieto pavargusio susimilstančio BPII148. Sūdžia žemės susimilęs atleidžia kaltam SPI10. Susimilstąsis geradėjau ir tėve! PK30. ║ pusdalyvio forma, vartojama kreipiantis, labai prašant išklausyti, padaryti malonę: Nustok tu, susimìldamas! Skdt. Prašau jau labai, susimildami, tik atvažiuokit Sdk. Susimildami, paklausykit manęs! Žvr. Ne, bent, susimildamas, nedaryk neko pikto Vvr.◊ Diẽve susimìlk sakoma nusistebint: Kiek tų bulbų šiemet prikasėm – Diẽve susimìlk! Vb. Susimìlk Diẽve, koks dabar oras! Slm.\ milti; atmilti; įmilti; numilti; pamilti; primilti; sumilti
Dictionary of the Lithuanian Language.